Prasmės paieškos pasaulėkūros paveiksle

Daugelis iš mūsų viskame ieško prasmės ir logikos. Kaip taisyklė, ji egzistuoja visur, tuo pačiu, mano manymu ir pasaulėkūros paveiksle. Tik per mūsų subjektyvių patirčių prizmę yra gan sunku įžvelgti šiame chaose tvarką. 

Iliustracija sukurta pasitelkiant AI (Gemini).

Kiekvienas žmogus savo suvokimą piešia savaip, remdamasis savo patirtimi bei žvelgdamas į tai per savą perspektyvą, kuri susiformavo jo unikalaus likimo metu, unikalių jam aplinkybių rezultate, dalį iš kurių dėl to mes niekada negalėsime suprasti, nes mūsų likimas klostėsi kitaip. 

Vienam stiklinė yra pusiau tuščia, o kitam, pusiau pilna. Ir be šių dviejų dar yra milijardai, kurie mano visiškai kitaip.

Beieškodamas, logikos ir prasmės pasaulėkūros paveiksle, buvau keletą metų atsidūręs beprasmybės aklavietėje. 

Sielas, kaip manoma, kuria kūrėjas. Jos išeina iš kūrėjo, vadinkime taip, saulės rezginio ar ketvirtosios, "Anahata" čakros ir yra jo dalelėmis. Ta prasme, kiekvienas iš mūsų. Tai galima įsivaizduoti ir pagal materialistinį įsivaizdavimą, jeigu kūrėju laikyti visatą, o juk viskas randasi jos viduje, tuo pačiu ir mes - tu ar aš, ką galima laikyti materialistiniu dvasinio įsivaizdavimo įsivaizdavimu. 

Pakartotinų eksperimentų beprasmiškumo dilema

Pagrindinė dilema kilo dėl šios informacijos integravimo prasmingumo po pasitraukimo iš šio pasaulio (pvz. mirties).

Pagal dabar populiarų suvokimą, kūrėjas ar didžioji visatos dvasia, jeigu išsireikšti Amerikos indėnų žodžiais - yra visuma. O mūsų sielos, tai jo dalelytės, kurios pasiryžo praeiti skirtingas patirtis, kad vėliau jas  integruoti į bendrą visumą. Galima sakyti, savotišką visatos žinių biblioteką ar lauką. 

Prasmė nesusiveda, jeigu šios informacijos integravimą ar bibliotekos kūrimą laikyti pagrindiniu tikslu. 

Juk bus begales kartų pakartoti ir užfiksuoti tie patys veiksmai ar įvykiai, gal kiek kitokiais vektoriais, vis tiek neduoda jokio kito rezultato ir jų dar kartą fiksuoti nėra prasmės, jeigu pagrindinis tikslas yra būtent ši biblioteka. 

Kitaip tariant, kam kūrėjui reikalinga milijardus kartų kartoti tai, kad ugnis yra karšta ar vanduo šlapias, kai jau tai užfiksavo žmonės, kurie gyveno prieš tūkstančius metų? 

Jeigu visa ko tikslas yra šio dieviškojo informacinio lauko pildymas žiniomis, kurios gaunamos gyvenimų metu, pildyti ją dar milijonais tokių pat eksperimentų rezultatų, kokie buvo ir prieš tai, neturi jokios prasmės - skirtingi judesių vektoriai, kaip mažas vaikas pirmą kartą apsidegino pirštą, kaip skyrėsi skirtingų vaikų judesiai tai darant, juk yra neesminė informacija bendroje perspektyvoje. O skirtingų žmonių ar likimų atveju, skirsis tik tai. 

Reiškiasi, toks tikslas nėra logiškas ar prasmingas. O juk pagal šį įsivaizdavimą, mūsų visų gyvenimų rezultatai susiveda į tai, į šios patirties po mirties ar išėjimo integravimą į šį bendrą lauką. 

Jeigu siela yra kūrėjo dalis, tai visos sielos yra kūrėjo visuma ir tada nėra labai didelės prasmės šimtus kartų kartoti tuos pačius eksperimentus, ne vien šiuo metu, bet ir praeityje ar ateityje, kas reiškia, kad viskas, ką mes čia veikiame, tokiu atveju neturi jokios prasmės, nes susiveda tik į tai. 

Nesvarbu, ar jūs einate į darbą, ar mokyklą, ar iš tenai namo, galbūt vedate šunį į lauką, ar keliaujate apsipirkti - tai neturi jokios prasmės, nes tai jau darė kiti prieš jus ir jau tai buvo užfiksuota šiame lauke. Tai integruoti į bendrą biblioteką, nėra jokios prasmės, jeigu tai daryti dėl šios bibliotekos papildymo ar jos įvairiapusiškumo didinimo. 

Kam patiktų penki milijardai skirtingų romanų, kiek kitaip pasakojančių tą pačią istoriją? Juk daugelio žmonių likimai panašūs.

Net ir žemė su laiku bus sunaikinta, kai Saulė pereis į kitą egzistencinę fazę ir taps "supernova". Net ir viskas, ką stato ar kuria žmonės dėl to neturi daug prasmės ir tik mažą šansą, kad žmonijai pavyks kolonizuoti ne vieną planetą ar žvaigždžių sistemą kosmose, dėl ko jos palikimas galbūt nenugrims į nebūtį. 

Būtent, paskendęs tokiose mintyse ir gyvenau kelis paskutinius metus, žvelgdamas į visus žmones, jų gyvenimus, absoliučiai viską, kaip į beprasmybę. Dėl ko pasidarė neįdomu viskas.

Vaizdžiai pavaizdavus, jeigu kūrėjas būtų mokslininku, tai prilygtų tam, jeigu šis mokslininkas begales kartų kartotų tą patį eksperimentą ir vis gautų tokius pačius rezultatus, bet vis tiek jį kartotų ir toliau. Juk prasmės daug tame nebūtų? Tokį mokslininką greičiausiai visi laikytų pakvaišusiu. 

Nejaugi toks yra mūsų kūrėjas?

Praregėjimas

Daug laiko gvildenant įvairiausias perspektyvas ar trajektorijas, vis kartojosi tas pats beprasmybės rezultatas, lyg kompiuteris, kuris būtų užstrigęs ir ištisai duotų beprasmišką atsakymą. 

Kaip aš iš karto nepagalvojau, kad šios bibliotekos kaupimas greičiausiai nėra pagrindinis tikslas. Jeigu pagrindinis tikslas ne biblioteka, o mes - viskas atsistoja į savo vietas. Tai svarbu!

Jeigu esmė ar tikslas yra mumyse, ir ne tame, kad mes pastatytumėme kažkokią tai civilizaciją žemės planetoje, kas gal ir yra kažkokiu tarpiniu tikslu, panašiai, kaip pastatyti namą, kuriame eitų gyventi. Tačiau, tokia visatos biblioteka egzistuos amžinai, ilgiau nei mūsų planeta ar šis namas, kaip ir mes, jeigu mūsų sielos nemirtingos. 

Dėl to, tikslas gali būti tik mes, kad viskas pasidarytų prasminga. Mūsų vystymasis ir tobulėjimas. Tada logiška milijardus kartų kiekvienai sielai mokytis visas pamokas ar kartoti eksperimentą, kad vaikas kištų pirštą į ugnį, nes visos šios sielos mokosi to sau, o ne dėl bendros bibliotekos kaupimo tikslo. Tik tada tai yra logiška ir prasminga. 

Reiškiasi, aukščiausias tikslas esame mes, o ne ši biblioteka, kuri greičiausiai ir yra tiesiog biblioteka, kuria mes galime naudotis, kuri egzistuoja mūsų reikmėms, bet ne ji pati yra tikslas. 

Jeigu tikslas būtų biblioteka, kažkoks žinių sukaupimas ar rezultatas - tai galima sakyti, tikslas būtų eksperimentas ir jo rezultatai, labai didelis eksperimentas. Jeigu tikslas nėra šis rezultatas, bet mes, reiškiasi, kad kūrėjas kažin ar yra pašėlęs mokslininkas, kuris nusprendė daugybę kartų kartoti vieną ir tą patį eksperimentą. 

Tikslas

Tokiu atveju, galbūt tikslas yra mus užauginti. Tik kam? Galbūt, kad įsilietumėme į jau kitų, užaugusių civilizacijų bendruonenę. Kam? Galbūt, norima didinti jos gretas ar įvairiapusiškumą, o galbūt yra ir paslėptų ketinimų ar tikslų... 

Kam kaupiamas didesnis kiekis individų? Kartais tai daroma ir dėl karų, kad turėti didesnę kariuomenę. 

Tačiau, jeigu jūs būtumėte kūrėjas ir būtumėte visiškai vienas, greičiausiai su laiku jūs taptumėte labai vienišu ir užsimanytumėte daugiau tokių, kaip jūs, kad būtų greta. Jeigu daugiau tokių, kaip jūs būtų įmanoma sukurti atskiriant savo nedideles dalelytes, lyg atskiras sielas, galbūt jūs taip ir padarytumėte. Tačiau, joms dar tektų užaugti iki jūsų lygio, kad jos taptų lygiaverčiais jums pašnekovais, bendraminčiais ar bendražygiais. 

Tarpiniai tikslai

Tikslų galima pastebėti ir daugiau. Pvz. didžioji dalis žmonių yra gujama, kaip aš vadinu - "statyti civilizaciją", nes negali užsiimti veikla pagal savo pašaukimą, kadangi ji neneša pakankamai materialinių resursų jų pragyvenimui. Dėl to jie priversti dirbti nemylimą jiems darbą ir tuo pačiu "statyti civilizaciją", kadangi daugelis įmonių ar įstaigų, valdiškų ar privačių, jeigu žvelgti į didelį paveikslą, būtent tuo užsiima - vysto, stato ir tobulina civilizaciją, tai suvokdami, ar ne.

Reiškiasi, yra kažkoks aukštesnis tikslas už šiuos mūsų pašaukimus, kuris galbūt yra statyti ir vystyti civilizaciją. O jeigu sielos vis tiek nemirtingos ir gyvena begales kartų, tai vėlesnėse reinkarnacijose jos mėgausis tuo, ką pastatė. Na, o jeigu tai buvo kenkėjas, parazitas, kas yra subjektyvu - jis greičiausiai kentės nuo savo pačio veiklos pasekmių sekančiuose gyvenimuose. Kaip sakant, balansuos savo karmą.

Jeigu žiūrėti į skirtingus mozaikos elementus atskirai, viskas susideda iš žmonių ir jų grupių, kaip darbdaviai - įmonės, įstaigos, kurie daugumoje stato ir vysto civilizaciją, kad ir galvoja, kad užsiima tiesiog išgyvenimu. Jų dėka ji vystosi. Žinoma, ne vien jų. Kartais į tai įeina ir karai ar kitokie kataklizmai. Nors karai, tai daugiau planetos energijų balansavimas ar valymas.  Didelė tema.

O elementai, kurie harmoningai nesiderina prie bendro civilizacijos vystymosi paveikslo, savaime degraduoja ir išnyksta nuo resursų trūkumo.

Šiam kartui tiek

Arvydas G. 2021-09-06